šėlioti

šėlióti, -iója, -iójo intr. DŽ, NdŽ, KŽ, šė́lioti, -ioja, -iojo Jdr, Ms, NmŽ 1. Rtr šėlti, dūkti, išdykauti: Vaikai po pievą šėliója Pnd. Vaikai, nešėliókit! Rs. | refl. P, RtŽ, DŽ¹, Kri, Krs, Ps, Rk: Vaikai šėliójas J. A nūsėdės toks [vaikas] – šė́liojas DūnŽ. Stipro alaus atsigėrę, seni voliojas, jauni šėliójas Š(Sd). Vaikis su mergele šėliodamasys pamatę poną Dievą keliu ateinantį Sln. Te lekia, te dviračiais šėliójas Jnšk. Suaugę būtų, ale šėliójas kai mažvaikiai Jnš. Vaikai, nesišėliókit – pasaką pasakysiu! Mžš. A nenustosiat, vaikai, šėlióties! Vkš. Eina par grūdus, barsto, šė́liojas [kačiukas] Všv. Šėliódavomos LKKVII171(Škn). Girdi [motina], kad deivės kvatoja, dainuoja ir šėliojas tarp savęs BsMtI103. ║ refl. pramogauti, trankytis, linksmintis: Jaunas žmogus, noria šėliótis Jnš. Bepiga buvo šėliótis, kol vaiko nebuvo Slm. Pamėgytai tu man dar šėliotis su kitais vyrais, tai ir skūrą an tvoros padžiausu LTR(Al). | refl. Pmp zylioti, gyliuoti: Jeigu pradėt[ų] šėliótis [karvės], tai supint[ų] lenciūgus Slm. ║ refl. smarkiai skraidyti (apie vabzdžius): Kai tik atšyla, tai jos (musės) labai šėliójas Slm. ║ refl. rujoti: Kalė jau pradėjo šėlióties Bt. 2. refl. Vvr įpykus kelti triukšmą, siusti, siautėti: Nutramdysi bobą, kad nešėliótumias J. Pareina namon girtas ir šėliójas Rgv. Nešėliókis, į ligas įkrisi! End. Ana šėliójas, ardos, nenora tų vaikų veizėti End. Birutė kad šėliójas, nebesusitvarko! Slm. 3. šėlti, siautėti (apie jūrą): Jau kelinta diena šėliojo pietys, blaškė pakiemiais sniego skiautes, lipdė akis rš. Ūžia, šėlioja jūra rš. | refl.: Kelinta diena vėjas šėliójas Rgv. Vėtra šėliojosi tris adynas, o paskiau banga prasidėjo I. ║ refl. smarkiai paplisti, siausti: Buvo tai sveiki metai, nė cholera nešėliojos TS1902,2-3b. \ šėlioti; įšėlioti; išsišėlioti; nusišėlioti; pasišėlioti; persišėlioti; prisišėlioti; susišėlioti